Elektros sąskaitos auga – o kaimas vis tiek moka
Kiekvienas žino tą jausmą, kai atplėši elektros sąskaitą ir truputį sustoja kvapas. Regionuose gyvenantys žmonės šį jausmą pažįsta ypač gerai – infrastruktūra senesnė, nuostoliai didesni, o galimybių derėtis su tiekėju – praktiškai nulis. Bet yra vienas sprendimas, apie kurį kaimuose vis dar kalbama per mažai: bendruomeninė saulės elektrinė.
Ne kiekvienas gali sau leisti užsidėti saulės modulius ant stogo. Nuomininkai negali. Žmonės su šešėliuotais stogais negali. Pagyvenę ūkininkai, kuriems bankas kredito neduos – irgi negali. Bet jei susiburia 20, 30 ar 50 šeimų – žaidimas pasikeičia visiškai.
Kaip tai veikia praktiškai
Bendruomeninė saulės elektrinė – tai vienas didesnis įrenginys (dažniausiai pastatomas ant bendruomenės namo, mokyklos ar tiesiog laisvame žemės sklype), kurio pagaminta energija paskirstoma visiems dalyviams. Kiekvienas narys turi savo „dalį” elektrinėje ir proporcingai gauna naudą iš pagamintos elektros.
Lietuvoje tai jau įmanoma pagal galiojančią teisinę bazę. Energetikos įstatymas leidžia kurti energetikos bendruomenes, o „Energijos skirstymo operatorius” (ESO) turi aiškias procedūras, kaip tokia bendruomenė gali prisijungti prie tinklo ir atsiskaityti už energiją.
Proceso žingsniai atrodo maždaug taip:
- Bendruomenė įsistegia juridinį asmenį (dažniausiai asociaciją arba kooperatyvą)
- Surenkamos lėšos iš narių arba imama bendra paskola (yra ES fondų paramos galimybių)
- Parenkama vieta, gaunami leidimai, įrengiama elektrinė
- Sudaroma sutartis su ESO dėl virtualaus neto atsiskaitymo
- Kiekvienas narys savo sąskaitoje mato sumažėjusį vartojimą
60% – ar tai realu, ar tik rinkodaros triukas?
Skaičius atrodo gražus, bet ar jis tikras? Priklauso nuo kelių dalykų. Pirma – kiek narių dalyvauja ir kokio dydžio elektrinė įrengiama. Antra – koks elektros suvartojimas kaime (šildymas, ūkiniai pastatai, apšvietimas). Trečia – ar bendruomenė pasinaudojo ES paramos programomis.
Kai visa tai sudeda į vieną, 60% sumažėjimas elektros sąskaitoje per 5–7 metus yra visiškai pasiekiamas rodiklis. Estijoje ir Vokietijoje panašios bendruomenės rodo dar geresnius rezultatus – iki 70–80%, kai elektrinė visiškai amortizuojasi.
Svarbiausia – sąnaudos paskirstomos. Vienas žmogus negali sau leisti 50 000 eurų elektrinės. Bet 50 šeimų, kiekviena įdėdama po 1 000 eurų, – jau gali. O jei dar pridedama savivaldybės parama ar LEADER programos lėšos, pradinis įnašas gali būti dar mažesnis.
Kur kliūva Lietuvoje
Būkime atviri – ne viskas sklandžiai. Didžiausia problema yra ne techninė ir net ne finansinė. Ji yra organizacinė ir psichologinė. Kaimo bendruomenės dažnai neturi žmogaus, kuris imtųsi koordinatoriaus vaidmens, mokėtų pildyti paraiškas, derėtųsi su ESO ir aiškintų kaimynams, kas čia per reikalas.
Antra kliūtis – biurokratija. Leidimų gavimas, prisijungimo prie tinklo procedūros, juridinio asmens steigimas – visa tai užima laiko ir nervų. Čia labai padeda savivaldybės energetikos specialistai arba išoriniai konsultantai, kurių kai kurios savivaldybės jau samdo specialiai šiam tikslui.
Trečia – nepasitikėjimas. „O kas bus, jei tas kooperatyvas subyrės?” – klausia žmonės. Tai teisėtas klausimas, ir į jį reikia atsakyti dar prieš pradedant rinkti parašus.
Nuo ko pradėti, jei esi kaimo seniūnas ar aktyvistas
Jei skaitai šį straipsnį ir galvoji „mūsų kaime tai galėtų veikti” – štai konkretus startas:
Pirmiausia surink 10–15 suinteresuotų šeimų ir surengk neoficialų susitikimą. Ne posėdį, ne susirinkimą su protokolu – tiesiog kavos puodelį ir pokalbį. Išsiaiškink, kiek žmonių iš tikrųjų norėtų dalyvauti ir kiek galėtų investuoti.
Tada kreipkis į savo savivaldybės energetikos skyrių – daugelis jų jau turi informacijos apie bendruomenines elektrines ir gali padėti su pirminiais žingsniais. Taip pat verta pažiūrėti į Lietuvos energetikos agentūros medžiagą – ten yra praktinių gidų šia tema.
Ir svarbiausia – nerask priežasčių, kodėl tai neveiks. Geriau rask vieną žmogų, kuris tiki, kad veiks.
Kai kaimas tampa savo energijos šeimininku
Bendruomeninė saulės elektrinė nėra tik apie pinigus. Nors 60% mažesnė sąskaita – tai labai apčiuopiamas argumentas. Tai ir apie tai, kad kaimas nustoja būti tik vartotojas ir tampa gamintoju. Kad sprendimai priimami čia pat, o ne kažkur Vilniuje ar Briuselyje. Kad jaunimas mato, jog regionuose galima gyventi moderniai ir protingai.
Regionų tuštėjimas – rimta problema. Bet kaimai, kurie ima energetiką į savo rankas, siunčia aiškią žinutę: mes čia ne laukiame pagalbos. Mes patys sprendžiame. Ir tai, beje, yra geriausia reklama, kurią kaimas gali sau padaryti.
