Tarp knygų lentynų ir diskusijų ratų: naujoji mokymosi realybė
Šiandien, kai saulė leidosi už Vilniaus senamiesčio bokštų, Laisvės alėjoje Kaune vis dar šurmuliavo žmonės. Tarp jų – grupelė trisdešimtmečių, nešinų knygomis ir užrašais, skubančių į buvusios gamyklos patalpas. Ten, kur kadaise dūzgė staklės, dabar verda diskusijos apie Camus egzistencializmą, dirbtinį intelektą ar finansinį raštingumą. Tai ne universiteto auditorija ir ne tradiciniai kursai – tai naujosios kartos tęstinio ugdymo bendruomenės, tyliai, bet užtikrintai keičiančios tai, kaip lietuviai supranta mokymąsi.
Lietuvoje, kur formalus išsilavinimas visada buvo vertybė, šiandien randasi kitokia kultūra – mokymosi visą gyvenimą kultūra, kuri peržengia diplomų ir pažymėjimų ribas. Ji kvėpuoja laisvai, nevaržoma akademinių kalendorių ir griežtų programų. Ji kyla iš pačių besimokančiųjų poreikių, smalsumo ir noro augti kartu.
Bendruomenių anatomija: kas slypi po neformalaus mokymosi skraiste
Vilniuje ir Kaune per pastaruosius penkerius metus išdygo dešimtys savarankiškų mokymosi bendruomenių pvz. Pažinimo medis. Jų formos įvairios: nuo knygų klubų, virtusių filosofijos diskusijų grupėmis, iki specializuotų dirbtuvių, kur programuotojai ir dizaineriai dalijasi žiniomis. Tačiau jas visas vienija bendras principas – horizontalus žinių dalijimasis, kur kiekvienas yra ir mokytojas, ir mokinys.
„Pradėjome nuo paprastų susitikimų kavos puodeliui aptarti perskaitytas knygas,” – pasakoja Ieva, „Minčių inkubatoriaus” Vilniuje įkūrėja. „Dabar turime struktūruotą programą, kviečiame ekspertus, organizuojame praktinius užsiėmimus. Bet svarbiausia išliko – čia nėra hierarchijos, nėra ‘teisingų atsakymų’. Yra tik nuolatinis dialogas.”
Šios bendruomenės dažnai įsikuria netradicinėse erdvėse: buvusiose gamyklose, pertvarkytose palėpėse, bendradarbystės centruose. Fizinė erdvė tampa simboliniu atsiribojimo nuo tradicinio mokymosi ženklu. Čia nėra suolų eilėmis, nėra lentos priešais, tik ratu sustatytos kėdės ar sofos, kviečiančios bendrauti kaip lygiems su lygiais.
Kodėl tradicinio švietimo nepakanka: kartų lūžis ir nauji poreikiai
„Baigiau magistrą prieš septynerius metus, bet tikrasis mokymasis prasidėjo tik tada, kai prisijungiau prie ‘Kūrybos laboratorijos’,” – atvirauja Tomas, IT specialistas iš Kauno. Jo istorija atspindi platesnę tendenciją – formalus išsilavinimas nebepatenkina šiuolaikinių profesionalų poreikių.
Priežasčių kompleksas sudėtingas. Viena vertus, technologijų ir darbo rinkos kaita tapo tokia greita, kad tradicinės švietimo institucijos nespėja atnaujinti programų. Kita vertus, keitėsi ir pačių besimokančiųjų lūkesčiai. Milenialsai ir Z karta ieško ne tik žinių, bet ir prasmės, bendruomenės, autentiškų ryšių.
Tradicinės švietimo institucijos dažnai suvokiamos kaip pernelyg biurokratiškos, atitrūkusios nuo realybės, orientuotos į masių poreikius, o ne į individualų augimą. Tęstinio ugdymo bendruomenės užpildo šią spragą, siūlydamos tai, ko labiausiai trūksta – personalizuotą patirtį ir galimybę mokytis savo tempu, pagal savo interesus.
Tarp Vilniaus ir Kauno: skirtingos bendruomenių kultūros
Įdomu tai, kad Vilniaus ir Kauno tęstinio ugdymo bendruomenės išvystė skirtingus charakterius, atspindinčius šių miestų kultūrinį savitumą.
Vilniuje dominuoja tarptautiškumas ir eksperimentavimas. Čia veikiančios bendruomenės dažniau orientuojasi į globalias tendencijas, technologines inovacijas, tarpdisciplininius projektus. „Mokymosi hakatono” grupė Vilniuje, pavyzdžiui, organizuoja intensyvius savaitgalio mokymus, kur programuotojai, dizaineriai ir verslo specialistai kartu sprendžia realias problemas.
„Vilniuje jaučiamas didesnis poreikis būti pasaulio dalimi,” – pastebi Saulius, edukacinių iniciatyvų tyrėjas. „Bendruomenės čia dažnai veikia anglų kalba, pritraukia užsieniečius, ekspatriantus.”
Kaune tuo tarpu ryškesnis lokalumas ir praktinis požiūris. Čia bendruomenės dažniau orientuojasi į amatų atgaivinimą, tradicinių įgūdžių perdavimą, bet su šiuolaikine perspektyva. „Kūrybos sodas” Kaune tapo vieta, kur tradiciniai lietuvių amatai susitinka su šiuolaikinėmis verslo idėjomis.
„Kauniečiai labiau vertina tęstinumą, gilesnius ryšius bendruomenėje,” – pasakoja Lina, „Kūrybos sodo” koordinatorė. „Pas mus žmonės ateina ne tik mokytis, bet ir kurti ilgalaikius projektus, užmegzti draugystes.”
Skaitmeninės platformos: tiltai tarp bendruomenių
Nors fizinis buvimas kartu išlieka šių bendruomenių šerdimi, technologijos vaidina svarbų vaidmenį jų augime ir tarpusavio ryšiuose. Lietuviškos platformos kaip „Mokymosi tinklas” ar „Žinių mainai” padeda bendruomenėms dalintis resursais, koordinuoti veiklas, pritraukti naujus narius.
„Pradėjome kaip ‘Slack’ kanalas, kur dalijomės įdomiais straipsniais,” – prisimena Marius, „Mokymosi tinklo” įkūrėjas. „Dabar turime pilnavertę platformą, kur bendruomenės gali skelbti renginius, dalintis medžiaga, ieškoti mentorių ar bendradarbių.”
Pandemija paspartino šių platformų vystymąsi ir išplėtė jų funkcionalumą. Atsirado hibridiniai mokymosi formatai, leidžiantys dalyvauti tiek fiziškai, tiek nuotoliniu būdu. Tai ypač svarbu jungtinėms Vilniaus-Kauno iniciatyvoms, kurios anksčiau susidurdavo su logistiniais iššūkiais.
Tačiau technologijos čia tarnauja žmonėms, o ne atvirkščiai. „Mes naudojame technologijas tam, kad sukurtume daugiau žmogiško kontakto, o ne jį pakeistume,” – pabrėžia Ieva.
Finansinis tvarumas: iššūkiai ir sprendimai
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria tęstinio ugdymo bendruomenės – finansinis tvarumas. Kaip išlaikyti atvirumą ir prieinamumą, bet kartu užtikrinti veiklos tęstinumą?
Bendruomenės išbando įvairius modelius. Kai kurios veikia narystės principu – dalyviai moka mėnesinį mokestį, suteikiantį prieigą prie visų veiklų. Kitos taiko „mokėk, kiek gali” principą, leidžiantį dalyvauti įvairių finansinių galimybių žmonėms. Trečios derina nemokamas atviras veiklas su mokamomis specializuotomis programomis.
„Pradžioje manėme, kad užteks entuziazmo ir savanorystės,” – atvirauja Tomas. „Bet greitai supratome, kad tvarumui reikia aiškaus finansinio modelio. Dabar turime trijų lygių narystę ir tai leido mums išsinuomoti nuolatines patalpas, įsigyti reikiamą įrangą.”
Įdomu tai, kad daugelis bendruomenių sąmoningai vengia tradicinių finansavimo šaltinių, tokių kaip ES projektai ar valstybės parama. „Nenorėjome tapti priklausomi nuo projektinio finansavimo ciklų,” – paaiškina Lina. „Tai verčia nuolat ‘lankstyti’ savo veiklą pagal finansuotojų prioritetus, o mes norėjome išlaikyti autentiškumą.”
Tarp laisvės ir pripažinimo: santykis su formaliuoju švietimu
Sudėtingas klausimas, su kuriuo susiduria šios bendruomenės – santykis su formaliuoju švietimu. Ar siekti oficialaus pripažinimo, akreditacijos, ar išlaikyti visišką nepriklausomybę?
Kai kurios bendruomenės pradeda bendradarbiauti su universitetais ir kolegijomis, siūlydamos papildomus kreditus studentams už dalyvavimą jų veiklose. Kitos kuria savo sertifikavimo sistemas, paremtas ne išklausytų valandų skaičiumi, bet realiais projektais ir įgūdžiais.
„Mes nesiekiame tapti alternatyva universitetams,” – pabrėžia Saulius. „Greičiau papildymu, erdve eksperimentuoti ir išbandyti tai, kas dar nepatenka į formalias programas.”
Įdomu tai, kad daugelis dėstytojų ir mokytojų patys dalyvauja šiose bendruomenėse, ieškodami naujų metodų ir įkvėpimo. Taip idėjos ir praktikos pamažu migruoja ir į tradicines institucijas, keisdamos jas iš vidaus.
Rytojaus mokymasis: horizontai ir viltys
Kai saulė vėl kyla virš Vilniaus bokštų ir Kauno terasų, tęstinio ugdymo bendruomenės jau braižo ateities planus. Jie neapsiriboja tik dviem didžiaisiais miestais – mažesni tinklai kuriasi Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje. Virtuali erdvė leidžia prisijungti ir regionų gyventojams, užsienyje gyvenantiems lietuviams.
Šios bendruomenės keičia ne tik tai, kaip mokomės, bet ir kodėl mokomės. Jos grąžina mokymosi džiaugsmą, atskirdamos jį nuo išorinių motyvatorių – diplomų, pažymių, karjeros laiptų. Jos primena, kad giliausias mokymasis vyksta santykyje su kitais, dialoge, bendrame atradimuose.
„Mes kuriame ne tik mokymosi erdves, bet ir naują kultūrą,” – sako Ieva, žvelgdama pro langą į bundantį Vilnių. „Kultūrą, kur klausimai vertingesni už atsakymus, kur klaidos yra ne gėda, o augimo dalis, kur mokymasis niekada nesibaigia.”
Galbūt šiose nedidelėse bendruomenėse, įsikūrusiose tarp senamiesčio gatvelių ir postindustrinių erdvių, formuojasi rytojaus Lietuva – smalsesnė, atviresnė, labiau pasitikinti savimi ir vienas kitu. Lietuva, kur mokymasis tampa ne priemone tikslui pasiekti, bet pačiu gyvenimo audiniu.
