Skaitmeninė revoliucija atkeliauja ten, kur niekas nelaukė
Kalbant apie dirbtinį intelektą, dažniausiai galvojame apie Vilniaus startuolių biurus, „Tesonet” ar „Vinted” ofisus su stalo tenisu ir obuoliais ant prekystalio. Bet kas vyksta Skuode, Zarasuose ar Varėnoje? Ar DI ten apskritai egzistuoja, ar tai tik dar vienas miesto žmonių išgalvotas pasakojimas apie technologijų demokratizaciją?
Tiesa, kaip įprasta, yra kur kas sudėtingesnė nei teigiama tiek entuziastų, tiek skeptikų pusėje.
Ką iš tikrųjų naudoja mažų miestelių žmonės
Pradėkime nuo to, kas realiai vyksta, o ne nuo to, kas turėtų vykti pagal kokią nors skaitmeninės inkluzijos strategiją. Molėtų rajono ūkininkai jau kelerius metus naudoja „Trimble” ir „Climate FieldView” tipo platformas, kurios analizuoja dirvožemio duomenis, oro sąlygas ir prognozuoja derlius. Tai nėra koks nors eksperimentas — tai kasdienė praktika, kurią skatina ir finansuoja ES fondai. Tik niekas to nevadina „dirbtiniu intelektu”, nes žodis per daug gąsdina arba per daug žada.
Kelmės rajono savivaldybė bandė diegti automatizuotą gyventojų užklausų apdorojimo sistemą. Rezultatas? Mišrus. Sistema puikiai tvarkosi su standartinėmis užklausomis apie pažymas ar leidimus, bet kai senolė iš Tytuvėnų rašo apie „tą kelią prie Petronio sodybos” — algoritmas tiesiog pasimeta. Kontekstas, kurį supranta kiekvienas vietos gyventojas, DI kol kas neprieinamas.
Sveikatos priežiūra — kur skirtumas tarp miestelių ir miestų tampa skaudžiausias
Čia reikia kalbėti atvirai. Lietuvos kaimo vietovėse trūksta specialistų — tai ne naujiena. Bet DI sprendimai, kurie teoriškai galėtų padėti, dažnai atsiduria tarp dviejų kėdžių. Telemediciną su AI pagalba siūlo kelios platformos, tarp jų ir lietuviška „Kilo Health” ekosistemos dalis, tačiau realus pasiekiamumas mažuose miesteliuose priklauso nuo interneto kokybės, žmonių skaitmeninio raštingumo ir — svarbiausia — nuo pasitikėjimo.
Anykščių ar Rokiškio gyventojas, kuriam septyniasdešimt metų, nelabai nori, kad jo simptomus „analizuotų kažkokia programa”. Ir tai nėra neišprusimas — tai racionalus nepasitikėjimas sistema, kuri jau ne kartą juos nuvylė.
Švietimas: daug triukšmo, mažai esmės
„ChatGPT naudoja visi mokiniai” — tokią frazę galima išgirsti tiek Vilniuje, tiek Šilutėje. Bet kokybė, kaip naudojama, skiriasi kardinaliai. Didmiesčių mokyklose bent jau yra mokytojų, kurie bando integruoti DI įrankius prasmingai — mokyti kritiškai vertinti, tikrinti faktus, naudoti kaip pagalbininką, o ne rašinių generatorių. Mažesniuose miesteliuose mokytojai dažnai tiesiog neturi laiko, resursų ar palaikymo iš administracijos, kad galėtų tai daryti atsakingai.
Rezultatas? Vaikai naudoja tuos pačius įrankius, bet skirtingai. Ir šis skirtumas per dešimt metų gali tapti nauju socialiniu skirstymu — ne tarp tų, kas turi prieigą prie technologijų, bet tarp tų, kas moka jas naudoti ir kas nemoka.
Kai algoritmas nežino, kur yra Žeimelis
Vienas esminis DI sprendimų trūkumas, apie kurį retai kalbama: dauguma sistemų yra treniruotos ant duomenų, kuriuose mažų Lietuvos miestelių tiesiog beveik nėra. „Google Maps” navigacija Žemaitijoje vis dar kartais siūlo kelius, kuriais važiuoti galima tik traktoriumi. Vertimo sistemos prastai susitvarko su regioniniais lietuvių kalbos ypatumais. Rekomendaciniai algoritmai nežino, kad Pasvalyje nėra „Maximos”, todėl siūlyti receptus pagal „lengvai prieinamus ingredientus” yra juokinga.
Tai ne smulkmenos. Tai sisteminė problema — DI atspindi pasaulį tokį, koks jis užfiksuotas duomenyse, o mažieji Lietuvos miesteliai tuose duomenyse egzistuoja tik fragmentiškai.
Tarp vilties ir realybės — kur mes iš tikrųjų esame
Būtų nesąžininga teigti, kad DI mažuose miesteliuose neveikia arba kad viskas klostosi puikiai. Tiesa yra ta, kad pokyčiai vyksta, bet jie nevienodi, dažnai neapgalvoti ir retai pritaikyti konkrečiam kontekstui. Žemės ūkis tikrai gauna naudos. Kai kurios savivaldybės tikrai eksperimentuoja su prasmingais sprendimais. Atskiri mokytojai ir verslininkai randa būdų, kaip technologijas pritaikyti savo realybei.
Bet didžiausia problema nėra technologijų trūkumas — ji yra tai, kad niekas rimtai neklausia pačių miestelių gyventojų, ko jiems reikia. DI diegiamas iš viršaus į apačią, pagal strategijas, parašytas Vilniuje, finansuojamas Briuselyje ir įgyvendinamas žmonių, kurie Žeimelyje ar Skuode turbūt niekada nebuvo. Kol šis modelis nesikeis, technologijos mažuose miesteliuose liks arba nenaudojamos, arba naudojamos ne taip, arba — geriausiu atveju — atsitiktinai naudingos. O to tikrai per mažai, kad galėtume kalbėti apie tikrą pokytį.
